Fober "menas" ;)

Nekriski, pakilk, taip, kaip feniksas kilo.
Dangus - ne aukštai. Tik vilties tau neliko.
Pažvelki aukštyn. Ištieski jam ranką,
pajusk, kaip gražiai ašarėlės jo krenta.

paverk. Išsirėk. vėl aukštyn pažiūrėk.
Nušluostyk akis. Savimi patikėk.
Tau ranką išties angelai, kurie saugo.
neleis pasilikt tau vienai vidur lauko.

Negrįš? gal gerai. neprašyk pasilikti.
Išliek eilėmis susikaupusį pyktį.
jei būtų sunku - laiko jam nešvaistyk.
Jei ašaros kris - SMS man rašyk

Aš stovu nukreipusi žvilgsnį į kraštą
Tereikia, kad gaučiau vienintelį šansą.
Bet, rodos, kad niekas aplinkui negirdi.
Tik spjaudo į skaudžiai išraižytą širdį.

Tikėjau savim, bet tikėjimas dingo.
Tik žodžiai tušti ir nerimas liko.
Gyvenimas šito tikrai nėra vertas.
Teliko žymeklis prie kelio prikaltas.

Kai kylam - mes stiprūs.
Silpni - krisdami.
Draugai - kai mums sekas.
kai ne - mes vieni.
Kai smogia - atlaikom,
kai laiko - krenti.
Gyvenam ir mirštam
Jausmų apsupty.
kai sekasi - esmę
džiaugsmų pamiršti.
kai drybsai parkritęs -
Staiga supranti.
Ne turtai į laimę
o mintys nuves.
Svarbu kas šalia.
Ar palaiko nors kas?

Mano širdutėj gyvena velniukas,
Toks mažas, padykęs, spalvotas bailiukas.
Išlįst viešumon - dar per mažas. Nedrįsta.
Tad slepiasi vis, ir stebi, kas vyksta:)

Pasėdi ramiai, vėl dūksta džiaugsmingai.
patinka jam murksantys tyliai flamingai.
kepšioja visus, kas nosis suraukę:)
ir šypsenos tavo tykodamas laukia

Užsidedu paltą, duris rakinu,
Apsisuku tyliai, per gatvę einu.
Melodiją skleidžia ramiai ausinukas.
Ir paslaptis slepia pakylantis rūkas.

Žmonių silutetai. Tik jų čia nedaug.
Nulūžęs medelis, nespėjęs užaugt.
Aš nosį kišu į šaliką baltą.
Gatvėj žvarbu, bet man čia nešalta.

Be tikslo einu. Ir neskubu niekur.
Negaila minčių, svajonių ir laiko.
Gyvenimą tarsi iš šono stebiu.
Kas linksminas vis. kažkam gal sunku.

Kas žaidžia kieme. Kažkas sunkiai dirba.
Purena gyvenimui paruoštą dirvą.
Kas miega dar vis. kažkas atgailauja.
Kas moko kitus, kas lekia į gaują.

Ir skleidžiasi rūkas. Štai rytas šviesėja.
Kažkas jau sugrįžta. Kiti tik išėję.
Melodija stiprina supantį vaizdą.
Sustiprina šilumą, ryškina klaidą.

Apsisuku greitai, einu link namų.
Dėlioju mozaiką iš savo svajų.
Štai slenkstis nutrintas, nuo žingsnių manų.
Aš pasuku raktą. Namai. Čia ramu.

Sėdi ant kelių pliušinis meškiukas
Akis padabino mažytis lašiukas.
Lengvu žingsneliu nušuoliavo per žandą.
Jaučiu. paskui jį jau ne vienas greit krenta.

Sutaršyti plaukai ir išbalęs veidelis...
Basos kojos ant grindinio, šaltas vėjelis.
Už lango pavasaris tyliai jau beldžias,
o širdį sukaustė tik speigas ir ledas.

Nusvirusios rankos nelaiko meškiuko.
Ant grindinio šalto mergaitė suklupo.
Ir akys ledinės jau nieko nemato.
Net ištiestos rankos ir duodamo palto.

Mergaitė pasauly savam jau viena.
Ir gęsta iš lėto mergaitės diena.
Suglebęs kūnelis, šalia ir meškiukas.
Ledukai ant skruosto ir šaltas vėjukas...

****

kadais dovanojai pliušinį meškiuką.
Į žandą ne kartą davei bučinuką.
Mylėjai. Tikėjai. Staiga išėjai.
Kodėl mane vieną čionais palikai?

nenoriu tikėt, kad dar ką sutiksiu.
Žinok, širdimi tik tave prisiminsiu.
jau šalta. Greičiau. nematai? Aš skubu.
Atodūsis vienas ir mes jau kartu...

ašara tyliai man rieda skruostu,
Vėl naktimis aš nesudedu bluosto.
Verkia vaikai, išsigandę šaukimo.
Deja. negaliu aš pakeisti likimo.

mušk, mušk, stipriau, nelauk
Už mano skausmą atgailauk.
Tik prieš silpnus esi erelis,
nes prieš kitus tu toks durnelis.

Skruostas dar dega, šoną skaudena,
Viltis širdyje kažkodėl dar rusena.
negers, nebemuš. Nešauks. Atgailaus.
pavargusią švelniai paims ir priglaus.

Maniau, kad kentėti turiu dėl vaikų.
Bet dar labiau gaila liūdnų jų akiu.
Staiga suprantu. neteisi. Aš suklydau.
Jausmuos nesveikuos jau seniai pasiklydau.

Nusprendžiau tvirtai. negaliu. išeinu.
Nepyk, bet tave aš ramiai palieku.
Praeis dar kiek metų ir aš atsigausiu.
Už savo klaidas dar nekart atgailausiu.

Tave man primins tiktai gyjančios žaizdos.
Manau, išsitrins su laiku šitas vaizdas.
Sėkmės tau kely. Nebe tavo jau laikas.
Dabar supratau. buvai velniškai paikas.

griebiau už rankos laimę. Deja. Jinai pabėgo.
Nuliūdusi stovėjau. nereikia man jau nieko.
Pasaulis papilkėjo, neleidau jam nušvisti.
Ir kaip tada galėjau taip imti ir suklysti.,

ilgai liūdnai galvojau, ko siekiu, kuo tikėjau.
Suprasti, kas nutiko, aš niekaip nemokėjau.
kol vieną niūrią dieną Šviesi mintis nušvito.
nereikia laimės griebti. tereikia paprašyti.

Pakalbinau truputį, šalia džiugiai prisėdau,
O laimę man pasakė, kame labiausiai klydau.
Ne jos ieškot man reikia. pačiai ką nors sukurti.
tada pasidalinti ir su kitais truputį

Saugok sapną
tartum medis saugo paukštį.
Saugok sapną,
kad pajustum vaiskų aukštį.
Saugok sapną,
nes jame tave matysiu.
Saugok sapną,
Nes be jo aš pasiklysiu.
Saugok sapną,
nes jame ramybė slepias.
Saugok sapną,
net kai rytas tyliai kelias.
Saugok sapna,
Šviesų, linksmą, gerą.
Saugok sapną,
Nes pabūt jame taip gera:)

o tavo kambary tik sienos vienišos stovėjo,
o kampą apgaubė šešėlis liūdnas ramumos...
o tavo kambary žvaigždutės žaist norėjo.
deja, nerado jos širdelėj tavo šilumos.

O tavo kambary ir voras rezgė tinklą.
tikėjosi bent musę kokią greitai pasigaut.
jam buvo liudna, neramu, ir pilka.
Norėjo bent su musele draugaut.

o tavo kambary tik žaidė tamsios spalvos.
nebuvo čia nei juoko, nei šviesių spalvų.
bet atsidarė durys ir netyčia gavos,
kad įnešiau ryškių švelnių džiaugsmų :)

o tavo kambary pasklido skambios dainos.
ir žodžiai savo vietos ieško kampuose.
Pasibaigė staiga niūrokos tavo dienos.
Žinai, smagu, kad leidi man pabūt jose :)

Nepaliki jausmų praeity. Gal nereikia.
jie stiprybės sunkiausiam kely mums suteikia.
kalbėk, jei gali. Juk tylėti taip lengva.
O tyla mus kasdien savo šydu uždengia:)

ir mūzą pakvies į svečius. netylėk.
jai pasaką sek, tik kalbėk ir kalbėk.
Kamputis - tai tavo pasaulis sukurtas.
Tik tavo vaizduotėje geras. užburtas.

Piešinį baik. nepalik jo rytojuj.
negi jau pamiršai, kiek prie jo prarymojai?
man patiks. patikėk. Ten istoriją rasiu.
ir idėjų gerų kaip iš šulinio semsiu :)

ledas sukaustė dar vieną širdį.
Džiugesio ji jau seniai nebegirdi.
Protą užvaldė eurai ir litai.
Jie dabar bus artimi pakalikai.

Tikslą pasiekti žymiai lengviau,
už jį sumokėjus kaskartą barngiau.
nerūpi dabar draugai, nei gimtinė.
Skanesnė už girą brangoka degtinė.

Praėjo gal mėnuo, o gal ir keli.
Jau rankoje ginklą į priešą keli..
Savus atiduodi už štuką ne vieną,
Atrodai šiek tiek išprotėjusia hiena.

Aplinkui vaidenas vieni išdavikai,
Ir galvą užvaldo mintis lyg navikai.
Tu ginklą iš lėto savęs lik keli.
Iškęst viso to jau tikrai negali...

Siunčiu mintimis palytėjimą švelnų.
Kopi atsargiai tu išbandymų kalnu.
balsu netrukdau. Ir tavęs neblaškau.
Tikslą pasiekti manau, tau svarbiau.

matau, kaip skubi įsikibt į rytojų.
Nelėk. neskubėk. Aš papėdėj rymoju.
Stebiu kur eini ir kur klysti kely.
Žinau, kur nelipsiu tikrai ateity.

Stebiu. vėl stebiu. Ir klaidas suskaičiuoju.
bet tau nesakau. Tik linksmai pamojuoju.
Mintim vėl siunčiu tau stiprybę ratu.
žinau, kiek beklysi - aš būsiu kartu.

Norėčiau kasrytą tave pamatyti,
kasdieną žinutę su meile rašyti,
o vakarą kviesti tave į svečius.
Deja. Negaliu. Nes tavęs neturiu.

Norėčiau tvirtai apkabinti, kai liūdna.
norėčiau pabūti ramsčiu, kai sunku.
Norėčiau apgaubt šiluma tavo kūną.
Deja. Negaliu. Nes tavęs neturiu.

Norėčiau šiandieną tave nusivesti
Į džiugesio pilį, su daug spindulių.
Norėčiau sakyt tai, ko niekas negirdi.
Deja. Negaliu. Nes tavęs neturiu.

Suplėšytos kojnės ir stiprios vilionės...
kokia tai mergaitė - nereikia spėlionės.
paryškintos lūpos, dažytos blakstienos,
ir nemigo naktys, audringos ir dienos.

Ankšti aukštakulniai, ankštokas korsetas.
Ir darbui aukotas jaunatviškas metas.
Mėlynę aky puikiai slepia pudra.
tokia jau, matyt, tos mergaitės dalia.

praeiviai seniai ją gerai atpažįsta.
kasnakt ją aplanko pasenęs žmogysta.
Aukoja mergaitei po šimtą ne vieną
taip kaupiasi litai kas naktį. kas dieną.

Tik pelno mergaitė neką tesurinko.
Atėjo "vadovas" - "algelė" sunyko.
Kumščiu pagrūmojo dėl uždirbio mažo,
po mosto dar vieno reikės makiažo.

Nuvalo nuo ašarų bėgantį tušą.
Reikės pasiruošti prieš dar vieną "tūsą"
Ir prekinę išvaizdą spėti įgauti.
nenori mergaitė į kailį vėl gauti.

Už tave vėl pakeliu taurę.
Liūdesys man širdį sujaukia.
Žodžiai liko nepasakyti.
negalėjau to padaryti...

Kylu iš lėto, duris uždarau
tave paskutinį kartą matau.
Už ką tu mane taip išdavei skaudžiai.
Ką gi taip slepia neištarti žodžiai?

Atgal nežiūriu. Aš to nepakelsiu
Žengsiu pirmyt ir tvirtai užsimerksiu.
Nenoriu suprasti, kad viskas jau baigta.
nenoriu suprasti. Gija jau nutraukta.


Atgal atsigręšiu ir lauksiu tavęs
Tikiu, bet žinutę man vėjas atneš.
bet nieko nėra ir garsų nebelieka.
tik sklando ore tylėjimo tvaikas.

nenoriu matyti kur nuveda kojos.
Dar kartą įkvėpęs imu ir sustoju.
belieka pamiršt. Viską pamiršti.
ir veido tavo niekada neatminti.

Saulės laikrodis seniai nerodo laiko
Debesys, žiopliai, visai neturi saiko.
Slepia saulę vidury linksmos dienos.
Ar kas nors supranta, kaip liūdnai jaučiuos?

pasiimsiu šluotą. Debesis vaikysiu.
ir kaip vaidilutė šviesą vis raškysiu.
Delnuose paslėpsiu dalį tos šviesos
ir plačiai paskleisiu saulę kai užstos.

Vieną spindulėlį, kiek labiau paslėpsiu.
jeigu bus tau liūdna - spindulį įteiksiu.
Niekad nematysiu tu liūdnų akių,
tų, kurias kasdieną nuo visų slepiu.

Rankoj laikau nutrūktgalvį degtuką
liepsnos patrakę manęs link vėl suka,
užplūsta svaigi taip laukta šiluma
O veidą bučiuoja degtuko liepsna.
maži liežuvėliai ant stalo nušoka,
užuolaidom kyla ir paliečia stogą,
Aš tik užsimerkiu ir šilumą gaudau.
liepsną mintim taip kaip aukurą saugau.
bučiuoja ir plaukus maža žiežirbėlė.
ją vėjas nuo stogo manęs link nukėlė.
Blakstienos pranyksta liepsnelių žaisme.
Istorija žino. manęs jau nėra.
Pelėsiais pavirto laikytas degtukas.
Paslepia dūmus pakylantis rūkas.
Rytas išaušta. tamsos nebėra.
Aš užverčiu knygą. Ji buvo klaida.

Eilutės kelios, posmai, gal, keli.
kodėl tu žvilgsnį vangiai į mane keli?
Maldaujančiom akim tikies rast patarimą.
bet žvilgsnyje rangi tik keistą sumišimą.

ir aš žmogus, nežinantis daug visko.
Nors saulės spindulys vienoj aky suspindo.
rašau, ir nežinau ką seks kita eilutė.
Nors ir trumpa. Nors jos reikšmė mažutė.

rašau. nors ne. tai pirštai rašo.
o tęsinio mintis nėkart neprašo.
Rimuojas eilės. Mintys veja minį.
Nuo tų minčių sunku man atsiginti.

kartoju nuolat kirbančią eilutę.
ir vėl jaučiu. Eilė veja eilutę.
Skaitau. Nesuprantu. o gal ir nesuvokiu.
Mintis dėlioja tai, ką širdyje rikiuoju.

bandau paslėpt. nenoriu išsiduoti.
matyt reikės dar su mintim kovoti
Minty vėl keikiu talentą kažko man duotą.
Už slėpinį širdies lengvai visiem išduotą.

tai ne tyla. tai balsas tyliai aidi.
O mintyse maža žavi mergaitė.
Akytės mėlynos ir gelsvos kasos.
Takelis mylimas. ir kojos basos.

ir stazdanotas veidas, ir rausvi žandukai.
ir kiemas apskirtas. ir numesti batukai.
ir šypsena nujuosus strazdanotą veidą.
Ir laukas padabinęs mažą mielą vaiką.

ir žodis mylimas, kaskartą naiviai lauktas.
ir laiškas, kaip kadais, su vinimi prikaltas.
Ir krykštavimas siautulingas. Juokas.
Gyvenimas. nors jis tik vienas duotas.

ir naktys tylios, žvilgsnis mėnesienos.
Ir atspindys žvaigždžių, gėlėm nusėtos sienos.
ir tyluma. nakties. beribė. Neišpasakyta.
Net ir diena, kažkam džiaugsmu raikyta.

ir širdimi matuota džiugesio minutė,
kai niekas kitas šioj erdvėj nerūpi.
ir perlas akyje skaidrus, bespalvis.
ir tas, kuris pats sau likimo kalvis.

Aš nežinau, kodėl ir kam naktim dainuoju.
Aš nežinau kodėl ir vėl kvailai rimuoju.
Neskaito niekas banalių kelių eilučių.
Geriai atrodau? Kurgi ne. Sakai? Tai ačiū.

Nežino niekas, ką eilutės kelios slepia.
Nežino, kaip beprasmiai laikas rašant lekia.
O gal prasmingai? nežinau. nesakė niekas.
Tyloj verkiu. Nuo ašarų vėl tirpsta sniegas.

Paėmus gniūžtę sviedžiu ten. Į stulpą.
Ties juo slidu. Kažkas tenai suklumpa.
Aš pasitraukiu tyliai į nakties šešėlį.
O tu nepyk ant šalčio nerangus keleivi.

Minčių nedėstau ir prasmės ieškot nenoriu.
geriau save paslėpsiu nuo visų. Nuo savo norų.
Visi visis į likimą mano nuolat kišas.
Bet jei pasakė vėjus - viskas. Gipsas

išplaukiantys laivai, kada ir vėl sugrįžta.
ir gėlės po žiemos pavasarį pražysta.
Prisiminumų filmas dar sulas atminty.
Ištrinti juostos jo tu niekaip negali.

Ugnis prigesus plazda sielos tuštumoj.
Užges. ir liks tik aidas vėjo vienumoj.
Sudužusių vilčių troškimai širdį raižo.
O laikas naują sielos lapą braižo.

jei nepatiks - netrink. Galvok. Galvok. Galvok.
Suradęs prasmę tylumą suteršk ir nusijuok.
Čia pėdsakus ir vėl paliks kažkas ant balto lapo.
Ugnis užges. O dagčio - nieks niekada nemato....

Beprotiškas tempas vėl veja minutę,
Skaitau paskubom parašytą žinutę.
Skaitau, ir pieštukas krenta iš rankų.
Kažkas dovanoti išdrįso man dangų.

Siunčiu debesingą jam smūgį į kaktą.
na negi visai tas žmogus nesupranta?
ne jo gi dangus. nevalia dovanoti:)
nors kartais reikėtų rimtai pagalvoti:)

Dangišką pamoką greitai pravesiu,
Žvilgsnį į smuklmenas kerinčiai mesiu:)
nereikia dangaus, man ir žemėj gerai.
Danguj lai gyvena tiktai angelai;)

Liūdesiui šiandien draugiją laikau.
Liūdim kartu, nes jam taip smagiau.
Po to nusišypsom. Tik lūpų kampučiais.
Kikenam ir svaidomės džiaugsmo likučiais.

Vėliau surimtėjam. Tačiau neilgam.
Gal keistas atrodys žaidimas kaikam.
Idėja prisėda šalia, susimąsto.
Ir liūdesio išraišką keistą pamato.

Nenuorama juokas į šoną kutena.
Ir liūdesiui ilgesį visa tai mena.
Keistai surimtėja ir suraukia kaktą.
Bando įrodyti liūdesio faktą.

Pratrūksta juokais. Ilgiau neišlaiko.
Nerimą juokas jo greitai išvaiko.
Idėja atliko gerai savo darbą.
Dabar jau ir mano eilė raukti kaktą.

Ir aš noriu juoko kutenimo linksmo.
Noriu ir liūdesio šypsnio. Reik visko.
Noriu idėjos raiškingojo meno.
Šitaip smagu. Nors kiti taip nemano:D

Gintare leisk posmelį tau nors vieną parašyti
neverta čia dėl menkniekių nosytės nukabinti;)
Dar bus liūdnų dienų, kai net kur dėtis nežinosi,
tad šios dienos vargus tada tiktai smagiai išjuoksi.

Žinai, kad visada buvai laiminga, nuotaikinga.
Nors nuotaikos geros šiandieną tau šiek tiek pristinga.
tu visada buvai šauni, labai brangi sesytė.
tad šypseną tavam veide kasdien tikiuos matyti


[kažkada rašiau specialiai Gintarei, kad nuotaika pakiltų :) Prisimink, sesyt, ir nenustok šypsotis ]

inu palengva per užtemdytą gatvę
Jaučiu čia alsuojant beribę vienatvę.
Ir šaltis sukausto. Nėra čia jauku.
Smelkiasi baimė iš po pamatų.

Apipieštas namas grafiti šriftu
Prie sienos padėta puokštelė gėlių.
Žvakutės liepsna ištirpdo greit sniegą.
Kažkam ši vieta buvo startas į Miegą.

Į nugarą pučia vėl nerimo vėjas.
Gal sukas kažkur piktas Miego davėjas?
Sutemus čia vaikščiot tikrai nejauku.
Ar dar pamatys šitos sienos aukų?

Aplinkui seniai negirdėti balsų.
Matyt ne vienam man čia vaikščiot baisu.
Tad spartinu žingsnį, išeiti skubu.
Nenoriu užmigt paslaptingu Miegu.

Pasiėmiau šluostę dulkėms valyti,
Ėmiau širdyje savo tvarką daryti.
Papurškus valiklio pyktį ištryniau.
Gerai pagalvojusi baimę išpyliau.

Pasenusią viltį atnaujinau dailiai.
Neterš man daugiau jos užklydę praeiviai.
Sėkmės buteliuką padėjau į priekį.
Džiaugsmui dar blizgesio noris suteikti.

Ir kruopščiai išvaliusi skausmo dėmes
Sudėjau į širdį visas daleles.
Išdužusias skiltis ramiai klijavau,
O laimės klijai jas laikys kuo tvirčiau.

Padariusi tvarką linksmai nusišypsau,
Paėmusi džiugesio taurę štai stypsau.
Ir kilimą tiesiu prie durų širdies.
Manau, bus jauku čia betekam, kas užeis:)

Išeik. Negrįžk. Palik. Tylėk.
Daugiau man nieko nežadėk.
ir nesakyk karštai "Myliu".
Seniai jau tuo aš netikiu.
Užtrenk tvirtai širdies duris.
Jų niekas neatidarys.
Ir nepaliks daugiau pėdų.
Neliks daugiau jokių dėmių.
Išeik. Negrįžk. Palik. Tylėk.
Geriau tu savimi tikėk.
Tu nemeluok geriau bent sau.
O aš dabar savęs klausau.
Ir pasakų seniai nerekia.
kančia tiktai. O gal taip reikia?
Jos vien iliuziją dėlioja.
Jaučiu. Jis man ir vėl meluoja.
Išeik. Negrįžk. Palik. Tylėk.
O gal geriau tu imk ir bėk.
Gana užtemdytų dienų.
Žinai, man jų ir taip apstu.
Šiandien aš debesis sklaidau.
Už jų vėl saulę pamatau.
Prisėdu tyliai prie bėdų
Ir draugiškai išeit meldžiu.
Jos akimis apžvelgia lauką
ir renkasi sau naują auką.
Jos žiūri į tave. Gal bėk.
Išeik. Negrįžk. Palik. Tylėk.

Paskambink man, ir parašyk žinutę...
Jausmai taip neramiai širdy sukrutę...
Nors ne, neskambink, SMS rašyk.
Tiek daug tau visko noriu parašyt...

Kalbėt jėgų seniai nebeužtenka
Per daug jau jų. Tylėti tenka.
paleisi vieną - tuoj visi pabėgs.
Geriau dėliosiu raidę po raidės.

Ir man lengviau, ir Tau gal netrukdysiu.
Turėsi laiko, perskaitysi, atsakysi.
Taškus ant i seniai jau sudėliojau.
Tik ko man trūksta nuolatos spėliojau.

***
Sulaukiau SMS... O ką man atsakyti?
Tiek daug svarbaus tau noriu pasakyti...
Nuo ko pradėti aš nebežinau,
Todėl atsakymas ateis vėliau...

Nebyliai link kiemo aš galvą suku.
Už ką visa šita palikti turiu?
Čia tiek atminimų, praleistų dienų,
Kai bėgau basutė duobėtu keliu.

Čia pirmas kritimas iš medžio šakų,
Mėlynių ant kūno be galo apstu,
Bet šypseną šviesią ant veido laikiau
Ir eibes tėveliams aktyviai krėčiau.

Sodas ir kiemas vėl laukia manęs.
Žinutę vaikystei ar dar kas nuneš?
Vėl noriu lakstyti po kiemą basa
Kai kojas kutena nukritus rasa.

Ir štai iš mašinos aš koją keliu
Ir batą brangiausią į šoną metu.
Smėlėtas takelis pėdas masažuos..
Kaip gera, kai laukia tavęs taip namuos...

Jausmas, šitoks ypatingas
kai jauties laimingas grįžęs į namus.
Kiemas gal kažkiek aptingęs
Niekur jis nedingęs laukia šilumos.

mano mielas liūdesy aš tave keiksnoju
Nes apie tave kaskart vis dažniau galvoju:D
pamiršai mane visai:( Aš draugijos noriu.
Be tavęs dienų vargai krenta man po kojom:D
oj sugrįžki liūdesy. Būk tu geras draugas...
Paliūdėsime kartu. oj... važiuoja stogas....
Ar matai tu, liūdesy? be tavęs sunku man...
Tad ateiki, jei gali. Kiek gali tempt gumą???

Angelo ranka Tave paliesiu tyliai
Lūpas išbučiuosiu švelniai ir šiltai
Sparneliu drugelio Tau akis užmerksiu
Ir išeisiu tolin ten, kur angelai...

Tu nelauk, kol grįšiu, kol ir vėl prisėsiu.
Tu nelauk. Nereikia. To nebus tikrai.
Išeiniu taip tyliai. Niekam nekliudysiu.
O Tave stebėsiu nuolat. Iš aukštai;*

Neverki prašau. Be manęs bus geriau.
ir saugot galėsiu Tave iš aukščiau.
Tos akys sušildys kai jas prisiminsi.
Iš sapno jau vienas, deja, tu pakilsi.

Pasaugoki širdį, tegul ji neliūdi.
Manoji širdis prie Tavęs vis dar budi.
Neverk. neliūdėk. Tik nurimki, prašau...
Geriausių dienų kartu - nepamiršau..

Suprasti manau tai seniai tau jau lemta
Kad angelo meilė su snaigėmis krenta
nenoriu kamuoti su žemiška meile
Todėl dovanoju tau dangišką laimę.

Ramybė surasti bėdoj tau padėsiu
Kai liūdna tau bus aš šalia atsisėsiu
Iš tą atminimą, kuris laimę teikia
Atsiųsiu į mintį. Stiprus tu. taip reikia.