Fober "menas" ;)

inu palengva per užtemdytą gatvę
Jaučiu čia alsuojant beribę vienatvę.
Ir šaltis sukausto. Nėra čia jauku.
Smelkiasi baimė iš po pamatų.

Apipieštas namas grafiti šriftu
Prie sienos padėta puokštelė gėlių.
Žvakutės liepsna ištirpdo greit sniegą.
Kažkam ši vieta buvo startas į Miegą.

Į nugarą pučia vėl nerimo vėjas.
Gal sukas kažkur piktas Miego davėjas?
Sutemus čia vaikščiot tikrai nejauku.
Ar dar pamatys šitos sienos aukų?

Aplinkui seniai negirdėti balsų.
Matyt ne vienam man čia vaikščiot baisu.
Tad spartinu žingsnį, išeiti skubu.
Nenoriu užmigt paslaptingu Miegu.

Pasiėmiau šluostę dulkėms valyti,
Ėmiau širdyje savo tvarką daryti.
Papurškus valiklio pyktį ištryniau.
Gerai pagalvojusi baimę išpyliau.

Pasenusią viltį atnaujinau dailiai.
Neterš man daugiau jos užklydę praeiviai.
Sėkmės buteliuką padėjau į priekį.
Džiaugsmui dar blizgesio noris suteikti.

Ir kruopščiai išvaliusi skausmo dėmes
Sudėjau į širdį visas daleles.
Išdužusias skiltis ramiai klijavau,
O laimės klijai jas laikys kuo tvirčiau.

Padariusi tvarką linksmai nusišypsau,
Paėmusi džiugesio taurę štai stypsau.
Ir kilimą tiesiu prie durų širdies.
Manau, bus jauku čia betekam, kas užeis:)

Išeik. Negrįžk. Palik. Tylėk.
Daugiau man nieko nežadėk.
ir nesakyk karštai "Myliu".
Seniai jau tuo aš netikiu.
Užtrenk tvirtai širdies duris.
Jų niekas neatidarys.
Ir nepaliks daugiau pėdų.
Neliks daugiau jokių dėmių.
Išeik. Negrįžk. Palik. Tylėk.
Geriau tu savimi tikėk.
Tu nemeluok geriau bent sau.
O aš dabar savęs klausau.
Ir pasakų seniai nerekia.
kančia tiktai. O gal taip reikia?
Jos vien iliuziją dėlioja.
Jaučiu. Jis man ir vėl meluoja.
Išeik. Negrįžk. Palik. Tylėk.
O gal geriau tu imk ir bėk.
Gana užtemdytų dienų.
Žinai, man jų ir taip apstu.
Šiandien aš debesis sklaidau.
Už jų vėl saulę pamatau.
Prisėdu tyliai prie bėdų
Ir draugiškai išeit meldžiu.
Jos akimis apžvelgia lauką
ir renkasi sau naują auką.
Jos žiūri į tave. Gal bėk.
Išeik. Negrįžk. Palik. Tylėk.

Paskambink man, ir parašyk žinutę...
Jausmai taip neramiai širdy sukrutę...
Nors ne, neskambink, SMS rašyk.
Tiek daug tau visko noriu parašyt...

Kalbėt jėgų seniai nebeužtenka
Per daug jau jų. Tylėti tenka.
paleisi vieną - tuoj visi pabėgs.
Geriau dėliosiu raidę po raidės.

Ir man lengviau, ir Tau gal netrukdysiu.
Turėsi laiko, perskaitysi, atsakysi.
Taškus ant i seniai jau sudėliojau.
Tik ko man trūksta nuolatos spėliojau.

***
Sulaukiau SMS... O ką man atsakyti?
Tiek daug svarbaus tau noriu pasakyti...
Nuo ko pradėti aš nebežinau,
Todėl atsakymas ateis vėliau...

Nebyliai link kiemo aš galvą suku.
Už ką visa šita palikti turiu?
Čia tiek atminimų, praleistų dienų,
Kai bėgau basutė duobėtu keliu.

Čia pirmas kritimas iš medžio šakų,
Mėlynių ant kūno be galo apstu,
Bet šypseną šviesią ant veido laikiau
Ir eibes tėveliams aktyviai krėčiau.

Sodas ir kiemas vėl laukia manęs.
Žinutę vaikystei ar dar kas nuneš?
Vėl noriu lakstyti po kiemą basa
Kai kojas kutena nukritus rasa.

Ir štai iš mašinos aš koją keliu
Ir batą brangiausią į šoną metu.
Smėlėtas takelis pėdas masažuos..
Kaip gera, kai laukia tavęs taip namuos...

Jausmas, šitoks ypatingas
kai jauties laimingas grįžęs į namus.
Kiemas gal kažkiek aptingęs
Niekur jis nedingęs laukia šilumos.

mano mielas liūdesy aš tave keiksnoju
Nes apie tave kaskart vis dažniau galvoju:D
pamiršai mane visai:( Aš draugijos noriu.
Be tavęs dienų vargai krenta man po kojom:D
oj sugrįžki liūdesy. Būk tu geras draugas...
Paliūdėsime kartu. oj... važiuoja stogas....
Ar matai tu, liūdesy? be tavęs sunku man...
Tad ateiki, jei gali. Kiek gali tempt gumą???

Angelo ranka Tave paliesiu tyliai
Lūpas išbučiuosiu švelniai ir šiltai
Sparneliu drugelio Tau akis užmerksiu
Ir išeisiu tolin ten, kur angelai...

Tu nelauk, kol grįšiu, kol ir vėl prisėsiu.
Tu nelauk. Nereikia. To nebus tikrai.
Išeiniu taip tyliai. Niekam nekliudysiu.
O Tave stebėsiu nuolat. Iš aukštai;*

Neverki prašau. Be manęs bus geriau.
ir saugot galėsiu Tave iš aukščiau.
Tos akys sušildys kai jas prisiminsi.
Iš sapno jau vienas, deja, tu pakilsi.

Pasaugoki širdį, tegul ji neliūdi.
Manoji širdis prie Tavęs vis dar budi.
Neverk. neliūdėk. Tik nurimki, prašau...
Geriausių dienų kartu - nepamiršau..

Suprasti manau tai seniai tau jau lemta
Kad angelo meilė su snaigėmis krenta
nenoriu kamuoti su žemiška meile
Todėl dovanoju tau dangišką laimę.

Ramybė surasti bėdoj tau padėsiu
Kai liūdna tau bus aš šalia atsisėsiu
Iš tą atminimą, kuris laimę teikia
Atsiųsiu į mintį. Stiprus tu. taip reikia.

tada, pamenu, buvai liūdna :) reikėjo kažkaip pralinksmint :)

oho,kiek eilėraštukų gražių

Išduosiu mažą paslaptėlę Fober kurtus tekstus galima išgirsti keliose dainose Coliukės - Jei manai, Coliukės - Meluosiu ir DJ Dalgio - Gatvės

Mums išsiskirti buvo lemta,
Galbūt, kad vėl kažką sutiktum.
Ištiestum draugiškai kam ranką...
Ir atsistot kažkam padėtum.
Nubrauktum ašarą nuo skruosto,
Ir sruogą greit patrauktum nuo akių...
Kad nesudėtum naktį bluosto
Ir būtumei kažkam ramsčiu...
Mums išsiskirti buvo lemta...
Tada tik supranti, ko netenki...
Dabar ir vėl tiesiu tavęs link ranką,
O savąją Tu link manęs tiesi...
Nes aš žinau, kada, kodėl ir ką Tau skauda...
O Tu žinai kada, kodėl ir man skaudu...
Žinau, kad be manęs gali Tu daugką...
Bet be Tavęs, kaip be manęs Tu - nieko negaliu...

užgeso žvakė dar nebaigus degti
ne vėjas užpūtė įkaitusį jos dagtį
Ne šaltis užgesino šildančias liepsnas
Bet tavo mintys šito niekad nesupras.
užkloja saigės švelniai šaltą kūną
Paslėpti bando nuo kitų akių
Žinau, gyvenime taip kartais būna:
Pakelti skausmą kartais žvėriškai sunku.
kai ilgisi lietaus ir upė ima džiūti.
neradę šilumos pakels sparnus gandrai
Tu nežinai, koks jausmas kenčiant glūdi
Tu nežinai, ir kokią žaizdą skaudžią palikai.
blaškausi taip kaskart prisiminimuos,
kai tik užklysta jausmo vėjas neramus.
Ir kas, kad šiam pasauly akmeniu pavirtęs.
juk ir akmuo paspirtas turi gi jausmus.

neatleisiu už klaidas,
nes smagu galvot bausmes:)
nekentėsiu aš tikrai,
bet kerštausiu atvirai:D
klaidos tavo, kiek nežymios
bet va, kerštas - tai ekstrymas:D
Pabučiuosi į žanduką,
pirksi man šokoladuką
pakukuosi gegute
tuo bausmė dar nebaigta:D
pervėlu atsiprašyti
eisiu viską aprašyti
už kiekvieną netikslumą
skelbsiu tau aš keršto bumą:)
tik labai neišsigąski
gal sūrelio atsikąski
Apibersiu jį druska
bus linksmoka pamoka:D
Pieštukus visus paslėpsiu
cukrun pipirus sukrėsiu
Išpaišysiu, kai miegosi
Gal tada jau nekvailiosi:D

V. Gražus pasaulis, kai esi jame ir Tu.
Ir dienos bėga mums suprantamu ritmu.
Suprast bandau: už ką tokia man laimė?
Tave prarasti man - pati didžiausia baimė.

M. Šypsaus kasdien, o akys viską slepia:
Ir nerimą, ir tai, kas širdį šitaip slegia.
Bet nesakau. Bijau Tave įskaudinti.
Bijau ir liūdesį Tavoj širdį pabudinti.

V. Gyvenom taip ilgai, laimingi ir apkvaitę.
Gėles visas sudėjau Tau į jaukią meilės skraistę.
Kol vieną dieną supratau, ką akys tavo slėpė.
Bet buvo jau vėlu, nes negalėjau tau padėti.

M. Tylėjau aš ilgai. Mačiau, tiki Tu mūsų laime.
O laikas palengva dienas paskutines man lemia.
Planuos Tavuos, žinau, kartu dar visko numatyta.
Deja, bet Ponas iš aukščiau numatė man ką kitą...


Ne visad ir ne viskas būna taip, kaip tik mes norim.
Ne visada laimingi tie, kam viskas bus po kojom.
Ir vienišas lapelis palengva nuo medžio kris.
O rankos mūsų greitai tyliai ims ir išsiskirs....

Aš grožį paaukojau už vėjais leistą laiką
Už pasakas tikėtas, už nemigo naktis
Tikėjimas, lyg dūmas papūtus vėjui, dingsta
O po manęs kas liko - vargu ar kas matys.

Blaškausi po pasaulį ir ieškau paiko vėjo
Nubausiu niekadėją už dulkes nupūstas.
Kažkas už rankos griebė, papurtyti norėjo.
Pasakė: tavo bausmę iškęs tikrai ne tas.

Parodė mano kelią, tikrai ne pagrindinį
Parodė, kur, kada ir kaip nuklydau aš.
Žinau, kad nuklydimas tikrai ne paskutinis.
Žinau, todėl nuleidžiu žemyn lengvas rankas.

Nubaust mane norėjo, kad pakavojau ryžtą,
Ir pasiduoti noriu, taip be kovos. Lengvai.
Bet tai - apgaulės žingsnis. Ne viskas padaryta.
Atėjus laikui kilsiu su ryžtu ir tvirtai.

Labai gražu

Kiekvienas žodis, verčiantis suklusti,
Kiekvienas sapnas, verčiantis nubusti,
Kiekvienas žingsnis, verčiantis suklysti,
Kiekvienas kelias, verčiantis nuklysti.

Mintis skirta tikslingam patarimui.
Sapnai parodo, kas taip neramina,
Ir žingsnių klaidos tam, kad įsimintum.
O kelias, kad teisingą pasirinktum.

Baltas vokelis slepia žinutę.
Sudėjo kažkas ten savo širdutę
Ašarom lapą netyčia suvilgė
Akys berašant neaišku kur žvelgė

Ne, tai nebus paskutinis laiškelis
Ne, ir ne liūdesį mintys jo kelia
Ne, nesakysiu. Nereikia žinoti.
Paslaptį laiško kas gali išduoti.

Atplėšiu, skaitysiu, galvosiu tada
Kad viskas tebuvo keistoka klaida
O gal ne klaida, gal tyčia taip buvo
Vat ėmė ir visas niūrumas pražuvo.

Mes nuorim tekstukų!!!!!!
Patinka paskaityt ir paaa.... :xa:
(P.S.-Labai daug kas tavim susidomėjo )

bus dar eilėraštukų :) ech, vakar labai trumpai galėjau prisijungt. jau ir pasiilgt spėjau jei viskas gerai - dar šiandien turėtų būti naujų tekstukų :)

Wohoooo!
Žinai,tavo kūryba,pas mus tampa populiariausia(sms) :xa:

ne taip juos sakei, ne taip gal pradėjai
ir veltui į jūrą bekraštę išliejai
pakštelis mažytis, sparnai jo maži
Pakelti žodius jam sunku. Ar girdi?

Ir popieriaus lapas naikina žodžius
Net jeigu ir velniškai būna gražus
Taip kelio į širdį tikrai nesurasi
Nebandęs kitaip šito tu nesuprasi

Į kapą nenešk jų. Nereikia. Tikrai.
bent kartą ištark juos rimtai ir tvirtai.
ištarki žodžius, kad gėle sužydėtų.
Ištark su balsu. Kad visi juos girdėtų.

Jau skleidžiasi žedas pripildytas džiaugsmo
Pauostę šio žiedo - minčių tavo klauso
Išgirsta, suklūsta, išklauso, supranta
ir jaučia: mintis širdin kelią suranda.

Iš miego pabunda giliai slėpti žodžiai
Sugerti juos bando tyleniai taip godžiai
Išgirsta, prabyla, nudžiunga staiga
Kalba - visad buvo puiki dovana

Paskleiski, kaip vėjas, į šonus plačiai.
lai vietą suranda pasauly garsai
Tikėk savimi ir keliauk į rytojų
Sakyk: savo kelią - kaip noriu planuoju.

Linksmas dienas linksmai dėlioju
Kiekvieną žingsnį stropiai išmatuoju
Kiekvieną kampą saugau nuo vorų
Na, kartais leidžiu jiems užsukt iki pietų

Ir pasagą ant sienos saugau,
Vorais ir ja sau laimę gaudau:)
Ir dobiliuko ieškau lapų keturių
Alyvos žieduose taip pat yra tokių

Ir šypseną kasdieną tau padovanoju
Pamačius tavąją linksmai toliau žingsniuoju:)
nerūpestingai gaudau lietų ir snaiges
Na, kartais gaudau fontane varles:)

Pasaulį linksmą kaip norėjau susikūriau,
Ir tau gražiausią dieną kortomis išbūriau:)
Net jei už lango dienos niūrios bėga
Aš gyvenu tik taip, kad man pačiai nebūtų gėda:D

Iš miego pabunda giliai slėpti žodžiai
Sugerti juos bando tyleniai taip godžiai
Išgirsta, prabyla, nudžiunga staiga
Kalba - visad buvo puiki dovana

Šis nerealus

Stoviu be atsako veidu į stiklą
Bandau išsklaidyti apnikusią miglą
Saulė apakina, šaltis atbukina
Laikas iš transo po truputį budina

Akys užmerktos, durys pravertos
kvapas pasklinda plikytos arbatos
Žodžių nėra. bet jų ir nereikia.
Tyla supratimą tarpusavio teikia.

Akys išduoda, rankos paliečia
ištiesia delną. Kelionėn jau kviečia.
Ir kilimu baltų viršum debesų
Keliaujam į žėrinčią pilį šviesų.

Stoviu be atsako veidu į stiklą
Bandau išsklaidyti apnikusią miglą
Saulė apakina, šaltis atbukina
Laikas iš transo po truputį budina
PASAKA!

Vienišos akys žiūri pro langą
ilgesio skonį puikiai supranta
Kelia rankas kažkam ten, į tolį
Tu pajunti: atsisukus jam moji.

Vienišas žvilgsnis smelkias į širdį
Ašarų krentančių niekas negirdi
Lyg snobas bejausmis ateina, pažaidžia
Nejaučia, kad laukiančią širdį sužeidžia.

Nėra šilumos, nors aplinkui nešalta.
Jis žino, toks jausmas lankys dar nekartą.
rankutę paduoda ir žypsosi meiliai
Kad vesies kartu vis dar tikisi naiviai.

nežino, ką reiškia namų šiluma.
Ką reiškia, kai pasaką skaito mama?
Nežino dar daug ypatingų dalykų,
Kurie tik šeimoj, lyg išdykėliai, tyko.

Ką reiškia su meile tarti patarimai?
Taip pinasi jautrūs skausmingi likimai.
Ir taip nežinioj čia kasdieną kankinas.
paims? Nepaims? tai nuspręs tik likimas.

[šitą parašiau žiūrėdama išsipildymo akciją :) ]

šiandieną ilgai aš stebėjau paveikslą
iš smėlio tapytą ir vėjais paleistą
Dulkės akis netikėtai užpylė
Jaučiu, kaip į širdį kažkas tyliai spyrė.

Kritau. Atsistojau, akis pravaliau
Ir smėlį į saują pasemti bandžiau
Paveikslą norėjau kitaip nutapyti
Bet vėjas ir vėl greitai pakeitė kryptį.

Valiau ir barsčiau taip, barsčiau ir valiau.
kantrybės neteksiu tapyti toliau.
Bet viskas nurimo. Paveikslą baigiau.
kantrybės užteko. Užteks ir vėliau.

aš dovanosiu viską:
juoką, laiką, glėbį, pilną šypsenų
Aš padarysiu viską,
kad sesė būtų su manim kartu;)
Žinau, kad kartais velniškai tau būna liūdna
Žinau, kad kartais dingsta šypsena veide
Aš tau atsiųsiu linksmą melodingą dainą
Su ilgesio, prisiminimų užslėpta gaida;)
Tau dovanosiu juoką - išradingą niekadėją.
Atsiųsiu mielą siautulingą ryto fėją
Kad neliūdėtum, siųsiu ir linksmų kipšiukų
Supakuosiu juos į daug šmaikščių krepšiukų :D


[ir vėl spec Gintarytei rašytas :) ]

Kelionėn įsidėsiu nuotaikos truputį,
Paimsiu baimės. Tupi ji kamputy.
Paimsiu juoko begalinio, tikro.
Ir ašarų. Kažko jos šiandien tiko.

Paimsiu ilgesio plačius žvaigždynus.
Skubėjimo, kurį dabar taip myliu.
Paimsiu meilės lopinėlį mažą
O skausmą laikui duosiu gal kaip grąžą.

Tikėjimą - kišenėn greitai įsimesiu,
Kad po kelionės niekur jis nepasimestų.
Pridėsiu čia gal dar prisiminimą.
Tikiuosi, jis gerus jausmus gamina.

Neimsiu abejonės. Jos nereikia.
Žinau, ji kelią visad neigiamai man veikia.
Tik nerimo paimsiu gabaliuką.
o klastą mesiu į beribį rūką...