Fober "menas" ;)

Kiekvienas rytas rašo savo knygą.
Sunku nuspėt, kas bus manojoj įrašyta.
Akis pramerksiu, greitai atsikelsiu,
Arbatos vyšnių sau viena išgersiu.

Man nesvarbu, lietus už lango, o gal sninga.
Svarbu tik tai, kad būsiu aš vis tiek laiminga.
Ir nesvarbu, kiek kartu reiks sau tai kartoti.
Keliaut link tikslo niekad nežadu nustoti.

Kadaise parduotuvėj man taip sakė:
Žinok, ką palikai - čia niekada nerasi.
O man reikėjo tik trupučio juoko,
mažučio gabalėlio džiaugsmo tokio.

man nereikėjo daug. man taip mažai reikėjo.
O vyšnių arbata man taip skaniai kvepėjo..
Bet net ir jos nepardavė man niekas.
Padovanojo liūdesį. neliko laimei vietos.

Rankutę, pamenu, į šypseną aukštai tiesiau,
Deja, nuo pardavėjos per nagus tiktai gavau.
Norėjau dar bandyt pasiekt truputį laiko,
bet jį užgožė pardavėjos pykčio tvaikas.

Nuleidau galvą. Išėjau ramiai.
Ant laiptų sėdžiu. Spoksau įdėmiai.
Pakalnėj vieniša ramunė augo.
Kažin, ar ją kas nors nuo vėjo saugo?

Basa bridau per žalią lauko pievą.
Ramunę iškasiau. nešu į kiemą.
Kamputį sodo meiliai sodinu.
Jaučiu, kiek džiaugsmo savyje turiu.

Belaistant ją ir šypsenos randu.
Štai juokas lenda iš visų kampų.
Dar neisiu šiandien link namų.
Ramunei gera su manim, o man - su ja, kartu

Žmogus bus draugu tik tol, kol gerai.
Kai gėris pasibaigia - baigias draugai.
Lyg karvę išmelžt kiek tik eina pabando,
Išmelžęs jau žiūri, kur rast kitą bandą.

Bus liūdna labai - aš nueisiu į sodą.
Nuskinsiu gėles ar įšoksiu į prūdą.
Vaikysiuos muses, kai ant sienos jos tūps,
Vainiką nupinsiu, gražu bent jau bus:)

Rašysiu žinutę ir tau kuo greičiau.
Patikrinsiu greit ar neliūdna čia tau.
Galėsim nulėkti prie kokio fontano
Pasakot garsiai apie kokį Antaną:D

Manau, kad juokinga tada bus tikrai.
Galbūt ir atrodysim mes, kaip vaikai:)
Galbūt ir praeiviams patiks šitas pokštas,
O mes pastatysim iš popieriaus bokštą:)

Pirštas nedrąsiai tarp lūpų prikąstas...
Obuolys raudonšonis saujoj prakąstas...
Vaikiškos akys žvelgia į žemę.
Protas supranta ką žodžiai lemia.

Ašara skruostu rieda nedrąsiai...
Obuolio saujoje tuoj neberasi.
Jis išriedėjo. Ranka nuleista.
Žandas raudoniu nukaista staiga.

Ašaros byra, akys pakyla.
Verksmas iš lėto ima ir tyla.
Neskauda. Neverksiu. Nebėgsiu. Tegul.
Geriau pasislėpsiu. Nežino nieks kur.

Akys tamsoj. Jų niekas nemato.
Laiškas rašytas, bet jo nieks neskaito.
Ne skaitymui skirtas. Paguodai greičiau.
Sudeginsiu jį ir žaisiu toliau.

Smėlio dėžėj sudėlioti žaislai.
Smėlis aplimpa pirštus taip gražiai.
Žandas raudonas. Man nesvarbu.
Neimsiu nuo smėlio tavo žaislų.

Neimsiu saldainio, kuri nupirkai.
Nereikia. Nenoriu. Už ką visa tai?
Kaltę išpirkt saldumynais bandai.
Žinai, man nerūpi, kam tai pirkai.

Keista idėja.
Likimą jau keičiu.
O mintys lekia,
Su dideliu greičiu
Ramiai važiuoju
Kas toly – suprantu.
Gana tų žodžių,
Tavim mažai tikiu.
Išgirsk, kaip šaukia
Širdis vėl kruvina.
Pajusk apgaulę,
Ji liko man viena.
Nereikia laiko,
Ir taip jo neturiu.
Nereikia nieko,
Tamsoj aš gyvenu.

Minčių nelieka, o žodžių – nėra.
Esu likimo žaidimų auka.
Pasaulio tempui, per silpnas esu.
Pranyksiu greit užmaršty nuo visų

Mintis dėlioju
Surast kažką bandau.
Bet vien chaosas,
Šviesos čia neradau.
Pagalbos ranką
Ne kartą aš tiesiau.
Peiliu į širdį
Už tai nekart gavau.
Neliko nieko
Dėl ko turėčiau likt.
Suprasti noriu
Ką reikia pasakyt?
Bet jau ne laikas
Nes štai jau pabaiga
Minutė baigias,
Ir ją apgaubs tamsa.

Kas buvo vakar – šiandien nebereikia.
Kas bus rytoj – poryt nebereikės.
Ir ši diena mažai reikšmės man teikia.
Nes jos rytoj – taip pat nebereikės..

Ne valanda, bet ir ne penkios tai minutės.
Tu išėjai skubėdamas nėkart neatsisukęs.
Akių pakelt išeidamas taip ir nesugebėjai.
Žinau, kad ji kurkas labiau nei mes tada rūpėjo.

Palikęs viską, taip, kaip visad buvo sustatyta
Trenkei smagiai durim tada ir išlėkei pas kitą.
Po metų vis dėl to galiausiai šitai supratai,
Kad kartais reikalingi tau ir mes, tikri vaikai.

Deja, bet laikas gailesčiui ir melui jau praėjo.
Tik vienas jausmas man širdy – tai pyktis užderėjo.
Neliko jausmo, to, kuris kadais vos vos ruseno.
Užgeso jis seniai seniai kartu su meile tavo.

Ir raktas nuo spynos, kurį sugrįžęs dar turėjai,
Seniai durims netinka, bet tu nė nepastebėjai.
Išmesk verčiau į dėžę. Tau jis jau nereikalingas.
O tu, gudriai šypsais, kaip visad piktas, apgaulingas.

Sugrįžti dabar jau nori, nes puikiausiai supranti,
Kad ragana tava tikrai nėra labai kantri.
Žinai, kad greitai pagaliau ir tau ateis toks laikas,
Kai dingt iš ten turėsi, bet nelauks tavęs čia niekas.

Už elgesį nežmogišką tau neatleisiu niekad.
Už ašaras vaikystėj vien tik per tave pralietas.
Už skausmą begalinį, ir žodžius, kuriuos sakei.
Aš nepamiršiu niekad, to, kaip ant manęs šaukei.

Žinau, kad žmogui visad antras šansas būna duotas.
Seniai jį išnaudojai, nes buvai mums kaip despotas.
Ne kartą man gyventi taip, kaip noriu tu trukdei,
Ne kartą bandant tiestis nuolat koją pakišai.

Tik per tave aš neturiu šiandien ko gero prisiminti,
Gana skausmų takuos pėdas gilias kaskart išminti.
Aš pyktį savo tau gal eilėse geriau išliesiu.
O tau pagalbos rankos kai prireiks - nebeištiesiu.

Ne pasaka, o gal ne realybė
Visiems ateina laikas kai niūri mintis vis lydi.
Ne žodžiai tai, o gal tai ir ne faktas.
Jauti, kaip sienoj girdis iš galvos sukurtas taktas.

Gyvenimas – visų nėra vienodas.
Kam baltas skirtas jis, o kam lyg tyčia duotas juodas.
Ironija į veidą nusišypso,
Žinau, kad ji taip elgias iš beprasmiško pavydo.

Kai ašara iš lėto veidu rieda
Tu supranti galų gale, kad ašaros – man gėda.
Tu šluostai jas, o aš kvailai šypsausi.
Nušluostęs atsargiai, kaip visad, švelniai prisiglausi.

Ir suprantu, kad viską lemia laikas.
Dabar jauties blogai, o greit lakstysi vėl kaip vaikas.
Tad įsimik, kai tau kiti tai teigia:
Gyvenimas ties nesėkme žinok, kad nesibaigia.

Ir vėl šaukiu, bet nieks manęs negirdi...
Ir vėl stebiu kraujuojančią jo širdį...
Minutės neina. Čia lyg sugedęs laikrodis.
O baimės akys, lyg iškraipytas veidrodis.

Ir vėl matau, kas drasko jam krūtinę..
Padėt neinu. Beprasmiškas žaidimas.
Tas pats, kas pilį statyt iš smėlio byrančio,
Nejaučiant nuolat vėjelio stipriai kylančio.

Kai skausmas širdį spaudžia -padėt neleidi niekam.
Nelaimės varpas gaudžia, nutildyti jį liepiam.
Kai šypsena miglota tavam veide suspindi,
Žinai, kad tai ribota. Jie liūdesio negirdi.

Pro ašaras aš nematau takelių,
Per liūdesį – žėruojančių upelių.
Pro šnabždesį aš negaliu girdėti
Niūniuojančių melodijų. Sunku tai pastebėti.

Prisiminimai vėl viską man užgožia
Jausmų nėra. Tu dovanoji rožę.
Bet jos spygliai taip skaudžiai man įdūrė.
Už skausmą tavo, jie atsiimti turi.

Plytelė po plytelės taip dėliojas mano kelias,
Minutė po minutės bėga laikas vėl takeliais.
Žodžiai nesakyti veržiasi kaip iš kokono
Na ir kas, kad laiko tembras kaip pompastiško tirono.

Kelio ženklas kryptį rodo: tiesiai, grįžti, dešinėn,
Jei gerai įžiūrėsi, bus rodyklė ir kairėn.
Patarimo gal neklauski, jo vis tiek visi gailės.
Kad bus lengva - tau nesakė. Ar sunku? Nežino nieks.

Vienas kelio nepradėki. Imk kelis tikrus draugus.
Šypsena, kantrybė, juokas – jie įveiks visus kelius.
Žodžio pirmo gal neleiski, laikui bėgant jis įgris.
Juk išskridęs tau iš lūpų paukšteliu nebesugrįš.

Tik parkeris rankoj, po galva - pagalvė,
Tokie, mat, draugai, kai aplinkui apgaulė.
Kai slegia vienatvė ar būna sunku
Tuomet aš kitokia žmogysta tampu.

Kai pikta ar liūdna - parodau dantis.
Ir kas, kad dėl to nemiegu per naktis?
Vis šypseną plačią iššiepusi vaikštau
Ir paslaptis savo, lyg skrynioje, saugau.

Kai laikas išlįsti jausmas į paviršių
Eilių aš pagalbos tikrai nepamiršiu.
Tik temos netikros. Jos paslepia tai,
Kas kaupta be galo, be galo ilgai.

Nenoriu sėdėti namie vėl tarp sienų.
Nenoriu kapstytis tarp laiko senienų.
Noriu daryti tik tai, kas patinka.
Deja, bet kompanijos nuolat pristinga.

Ir vėl neturėdama veikt ką rašau,
Nes siūlai mezgimo pasibaigė jau.
TV blondines jau seniausiai parodė,
O aš sau eiliuoju, lyg kvaiša beprotė:D

Ka cia beprikomentuosi.Rasa galetu eilerastuku knygele isleisti.Arba stipriau padirbeti prie dainu kurimo ir to projekto (sako,kad grupe) DIVA.

Edit:
Jei galeciau sugalvoti nora
Sugrysciau ten,kur sutikau tave
Gal bandyciau kazka pakeisti
Gal bandyciau issaugot tave

Nejucia bega laikas
Jau senai maciau tave
As zinau taves man reikia
As zinau myliu tave

Audriau, dirbam mes su DIVA, dar ir kaip dirbam :) viskam savas laikas :) jei anksčiau neišvažiuosiu į užsienį - tada dar ir pati su jais vieną kūrinuką sudainuosiu :)

Jau viskas kitaip, viskas tarsi iš naujo:
Ir veidrodis senas dėmėtas nuo kraujo.
Matau, tarsi atvaizdą, paliktą laiko
Kažkas čia ne taip, kažkas mane laiko.

Riešuose žymės, jas virvės paliko,
O virves vis veržė jausmai pakaliko
Paraudusios akys, juodi paakiai,
Kažkam tai atrodo taip klaikiai, šaltai.

Pabėgt negaliu, kojos tarsi sustingę,
O balsas nuo šauksmo seniai jau pradingęs.
Plaukai susivėlę, mėlynių gausa
Ant grindinio šalto vėl sėdžiu basa.

Kai virvės nuo riešų iš lėto nukrinta
Pakilti ir eiti jėgų man pristinga.
Lieku sau sėdėti nuleista galva
Bet lūpose žaidžia kvaila šypsena.

Kai jėgos sugrįš aš pakilsiu stipresnė
Ir kas pasakys, kad buvau čia belaisvė?
Sutrypti manęs niekam jau nepavyks.
O jei kas bandys – tas į tamsą išnyks.

Tyla, tik spengianti tyla girdėti.
O atmintis vėl vaizdą seną ims regėti
Taip lyg per rūką aš stebiu siužetus
Kuriuos, galvojau, jau seniai išmetus.

Įžūlūs žvilgsniai, juokas, žodžiai,
Kurių klausiau kadais taip skaudžiai.
Baisiau už kirtį žodžiai žeidė,
Kuriuos kaskart aštriau vis skleidė.

Tada dar nežinojau kas tai pyktis.
Kodėl kai bėgu – ima vytis.
Kodėl taip siunta kai tyliu,
Kodėl man trenkia, kai šaukiu.

Mintim prabėgu dešimt metų.
Per juos pasikeičiau daug kartų.
Nebūsiu niekam aš bjaurus ančiukas.
Tegul skriaudikai jau iš skausmo sukas.

Išmokau kirsti, kur skaudžiausia.
Tebus bausmė tokia didžiausia.
Neveltui turi lazdos du galus.
Kaip buvo man, - dabar jum bus.

Žingsnis – kritimas ir taip jam kasdien
Kas pakiša koją, kas smogs įkandin.
Kūnas - vien žaizdos, nespėjančios gyti.
O norinčių daug šį vaizdą matyti.

Akys vis merkias ir budinas vėl
Keliasi jis nieks nežino kodėl.
Kai kyla – pastumtas būna staiga,
Parkritus vėl kelia bejausmė ranka.

Minia įspūdinga stebi šį vaizdą
Ir pila druskos į skaudančią žaizdą
Deja, bet nei vienas neturi drąsos
Parkritusį gelbėt nuo keršto minios.

Tik šūksniai girdėti, kartojimo prašo
Bet keista, nei vienas rimtai nepamąsto.
Kai baigsis kelionė nelaimėlio šito
Trypimui eilė ateis kažko kito.

Tik šūviai, bardakas, truputis vienatvės.
Toks keistas, nerimtas gyvenimas gatvės.
Vilioja mįslinga tamsi paslaptis.
Bet kas beįlįs, tas amžiams čia liks.

Lyg koks uraganas įtraukia silpnus.
Žinok, kas papuolė, tas jau neištrūks.
Mąstys jau ne savo naiviausiom mintim,
Diktuos jas kiti, išdaužytais dantim.

Mėlynė aky – tai ne šiaip atributas.
Kasdien naktimis taip tarpusavy lupas.
Kasnakt čia kažkam taip gyvybė užgęsta,
Kasnakt čia idėjos konfliktui kelt bręsta.

Diktuoja vėl ašmenys savo taisyklę
Stipriausi – ne tie, kas labiausiai įpykę.
Kas ginklą valdyti geriausiai išmoko,
Prieš jį visi griuvo, kas priešais iššoko.

Kai miestas užmiega, ir šviesos užgęsta
Gyvenimas gatvės čia kovą vėl tęsia.
Bet šūksnių skausmingų jau nieks negirdės,
Nes niekas kentėt už kitus nenorės.

į užsienį?
O kaip mes ir Mexicano koncertai?;DDDD

Pasaulis nebūtų niūrus ir toks piktas
Jei liūdnas žmogus pasijustų laimingas.
Deja, ne visiems tai lemta patirti,
Todėl pilkai jis nuspalvina viltį.

Apgaulė ir melas pajuodę bėgioja,
Nerimas saulę šešėliu užstoja.
Tikėjimas kojas raudoniu teplioja,
Nes duženos skaudžiai jas sužaloja.

Kova tarp spalvų kasdieną taip vyksta,
Kol džiaugsmo šypsniukas veide Tau pražysta.
Spalvų margumynai vėl užima viršų,
Svarbu, kad šio džiaugsmo ilgai neužmirštum

taip, Mexica, į užsienį :) teks kuriam laikui išsiskirti :) Lietuvoj ir taip nėra ką veikti :) o darbo gi reikia

Mes skubam gyventi
Ir pykstam dėl visko
Bet kartais nepastebim
Ko jau neliko.
Nematom smulkmių
Iš kurių susidės
Paveikslas iš to,
Kuo mums džiaugtis reikės.
Džiaugiuosi kad saulę
Kai giedra matau,
Ir krepšį sunkiausią
Per gatvę tempiau.
Džiaugiuosi, kad laikas
Skaičiuoja metus,
Kad darbus pabaigus
Grįžtu į namus.
Kad kuoptis po šventės
Lig ryto turiu,
Tai reiškia, kad vis dar
Turiu daug draugų.
Džiaugiuosi, kad eiti
Pėsčiom dar galiu,
Tai reiškia, kad kojas
Sveikas vis turiu.
Šypsausi, kai liūdna,
Šypsaus, kai smagu.
Vadinas sunkumams
Jėgų dar turiu.
Džiaugiuosi, kad džinsai
Šiek tiek per maži.
Tai reiškia, kad soti,
Kad sau aš graži.
Nebumbu, kai skauda
Nuo darbo rankas,
Tai reiškia: sveikatos
Turiu į valias.
Ir net žadintuvą
Ryte kai girdžiu,
Džiaugiuos, nes tai reiškia:
Gyva dar esu.
Už šviesą ir tamsą,
Džiaugsmus – sunkumus,
Už ašarą karčią
Ir patyrimus,
Už darbą ir dieną
Praleistą drauge,
Už viską džiaugiuos,
Nes esu vis dar čia.

Ridenas langu lašas.
Kodėl jisai toks mažas?
Kodėl dangus saulėtas?
Arba kodėl žvaigždėtas?
Kodėl kai šalta sninga?
Kodėl gyvent prasminga?
Kodėl mylėti reikia,
Kai meilė skausmą teikia?
Kodėl, žmogus laimingas,
Kai nieko jam nestinga?
Kodėl gėlė pražysta,
O rudenį nuvysta?
Kodėl matau spalvotai?
O naktį tik juodai?
Kodėl kai draugui liūdna
Elgiuos gan keistai?
Kodėl drambliai neskraido?
Ir kas, kad dideli?
Kodėl baidyklės baido?
Kolibriai ko maži?
Kodėl gyventi reikia
Kai būna taip sunku?
Kodėl į galvą šauna
Kvailiausių klausimų?
Kodėl kiti nežino
Atsakymo į juos?
O man jų ir nereikia.
Gyvenimu džiaugiuos:P

Tada kitaip paklausiu:
Kodėl dangus taip verkia?
Kodėl pradėjus lyti
Visi po skėčiais lekia?
Kodėl pamilęs saulę
Dangus naktim ją slepia,
O dieną darganotą
Kodėl lietum taip kvepia?
Kodėl sapnus į žvaigždę
Kažkoks kvailys sudėjo?
Žvaigždes pasiekt nelengva.
Sapnus sunkiau matyti...
Kodėl pavargsta žemė
Ir sniegas ima kristi?
Kodėl man taip patinka
Besmegenius statyti?
Papasakok man, Vilma,
Kodėl vienatvė slegia?
Kodėl diena prasminga
Taip greit vis lekia, lekia..?
Kodėl sunku šypsotis
Kai skausmas slegia širdį?
Kodėl nemoku džiaugtis,
Kai kito verksmas girdis?
Kodėl jaučiuos laiminga,
Net ir kai ima lyti?
Kodėl aš savo džiaugsmą
Skubu kitiems dalinti?
Kodėl gėlė pražysta,
Kad kitas ja grožėtųs?
Kodėl papūtus vėjui
Nulinksta į arimus?
Draugai – brangiau, nei turtas.
Be jų būt daug niūriau.
Tik laikas niekadėjas
Jau lekia vis greičiau...
Kodėl drambliai neturi
Tokių keistų sparnų,
Kuriais galėtų kilti
Su drugeliu kartu?
Kodėl kvaila baidyklė
Taip gąsdina paukčius?
Man uogų jiems negaila.
Nuo jų sočiau bent bus;)
Kolibriai, teta Vilma,
Paukštukai gan maži:P
Ir kas, kad tie mikrobai
Daug kartų mažesni
O jei sunku gyventi
Žinau receptą aš
Iškviesim kokį kraną –
Gyvenimą pakels;)
Smalsumas, niekadėjas,
Jau tuoj mane užknis.
Jaučiuos kaip nežiniukė...
Einu krapštyt dantis;)

Dabar rimtai norčiau atsakyti,
Gyvent ir klysti – leista vieną sykį.
Žmogus pasaulin darbą skirtą jam atlikt atėjo.
Suklyst šitam darbe neleista. Tai mintis Kūrėjo.

Likimą savo pats žmogus valdyti gali.
Likimas – tai, ką gimstant kiekvienam mums davė.
Žmogus, deja, jau taip yra sukurtas:
Žaidimuose laimėti nori, lyg užburtas

Vienatvė slegia širdį, širdis jausmus kankina
Todėl širdis kai plyšta – akis krauju dabina
Vienatvė – tai ne šaltis. Tai nesaugumo jausmas.
Kuriam staiga pradingus širdy belieka skausmas.

Pamilt – kurio nemyli? O kam tai reikalinga?
Manai, kad taip pamilus tu būsi ypatinga?
Per prievartą pamilti beprotiškai sunku.
Ši meilė nelaiminga. Gyvensi su skausmu.

Jei širdį tau sudaužė – kentėsi, patikėk.
Pamiršt jo negalėsi. Geriau jau išsirėk.
Šio jausmo nepamirši tikrai gana ilgai.
Šaltumas, abejonė lydės lyg du draugai.

Kova akla, grėsminga, prie gero neprives.
Kova tik pyktį kelia. Bet kam? Ar žino kas?
Geriau išmok atleisti. Skriaudėjai nukentės,
Kai jie pamils ką kitą, bet jų nieks nemylės...

Tu klausi, ką galvoju pabudusi rytais?
Kaip lengva atsisveikint su praeities sapnais.
Žinau, kad man likimas kliūčių nepagailės.
Bet aš tik nusišypsau. Manau, man tai padės.

Net ir juodžiausią dieną galvosiu apie šviesą.
Žinau, kad jei norėsiu – galiu daryti viską.
Žinau, kad kai likimas kumščiu piktai grūmos –
Parodysiu jam špygą. Manau, tikrai atstos;)

niekas to Seimo nesprogdins :D tegul sau stovi :) bent cirko funkcijas atlieka sėkmingai :D

o aš dar vaikystėj sau kelią rinkaus
Kur eit - nesakysiu net jei kas paklaus.
Kiekvienas keliauja kur jam parankiau.
Suklupęs - pakyla ir žengia toliau.
Kas tikisi kelio lengvesnio - supras,
kad duobę apeit reik, o kalną kai ras
Apeis negalvodamas. Jis nesupras,
Kad kliūtys stiprybės suteikia galias.

Jou jou, kaip reikiant pavariau,
Poeziją ir humorą aš posmuos sumaišiau
Bobutė mano pyksta už šitą kandžią kritiką,
Ir kandžiai užkabintą poezijoj politiką
Nejau ji nesupranta, kad viskas aprašyta,
Kad visa, kas žydėjo – su žemėm sumaišyta.
Dabar madoj ironija, madoj ne intelektas.
Oj, lėksiu į virtuvę, prisvilo man kotletas.
Taip baigėsi poezija. Gana skleist tą ereziją.
Bobutė lai nepyksta, va gėlės jos jau dygsta.
Tesidžiaugia vazonais, o aš klausau muzono.
Audros gal ir neskelbsiu dėl bobiško kanono:D

Žinau, keliai – ne visad eina tiesiai.
Žinau, juose yra kalnų, duobių.
Žinau, kad pereit viską aš turėsiu,
Bet kalnus ir duobes aplenksiu gudrumu.
Žinau, kad koją man pakišt norėsi,
Žinau, kad ranką tiesi, kai tau bus sunku.
Žinau, kad į akis sakysi – ką girdėt norėsiu,
O už akių – pasiųsi po velnių.
Žinau, ateis kada toks laikas,
Kai tau išties bus velniškai sunku.
Net ir tada, jei ranką tau ištiesiu –
Tu pasistengsi temptis ir mane kartu.
Žinau. Tu niekada nepasikeisi.
Žinau. Kas įgimta – pakeist sunku.
Aš ir nekeisiu. O keliu savuoju
Keliausiu be tokių draugų, kaip tu.

Netikrą istoriją
Tuoj sugalvosiu,
Slapyvardį „crazy“
Visiems keverzosiu,
Gyvenimo kreivę
Kaip noriu vingiuosiu,
O kas man uždraus?
Į teismą paduosiu!
Kurtoj realybėj
Žvaigžde pabuvosiu,
Autografus savo
Už „štukę“ parduosiu
Žurnalų viršeliuose
Naiviai pozuosiu,
Žydruosius ekranus
Ramiai okupuosiu.
Sapnuosiuos gerbėjams
Kol jie susipras
Ir vietos plakatams
Ant sienos suras.
Pamatę praeinant
Visi atsisuks,
Iš lėto važiuojant
Mašiną užpuls.
Kažkoks maniakas
Sekioti pradės...
O, Dieve,
Nereikia man
Šios padėties!
Slapyvardį mesiu
Link šiukšlių dėžės.
Gana. Jau nereikia
Šlovingos žvaigždės.
Nors, gal ir gerai
Dėmesys vis tik buvo.
Nuo šiol aš svajosiu
Pabūti seimūnu.
Kišenėse vėjai
Kai švilpaut nustos.
Tada gal ir mintys
Normalios sustos:D

Tik tyliai, nedrąsiai ilsėjosi džiaugsmas,
Tik skaudžiai, aštriai kankino vėl skausmas..
Tik šaižiai, neaiškiai girdėjosi šauksmas...
Beprasmiai, bauginančiai veriantis posmas...
Tikėjotės meno?
Deja, jo nebus...
Tikėjotės grožio?
Ar kūrėt jį jūs?
Tik sėdit ir laukiat,
Lyg maisto lėkštėj..
Bet nėr čia liokajaus...
Meniu čionai nėr...
Lapas po lapo
Mintį rašau.
Nutrūksta..
Iš naujo imu...
Vėl rašau...
Ir vėl tu tikiesi
Surast čia kažką.
Nevark.
Gi sakau,
Čia ne meno šaka.
Čia rimui nėr vietos..
Eiles ar matai?
Kalta čia vaizduotė.
Ne eilės.
Tikrai...
Randi čia tik tai,
Ką mintys nurodo:
Jei liūdesio –naktį,
Ir dieną – jei džiaugsmo.
Vaivorykščių pievas ir
Lašą lietaus..
Purvynuose miegantį
Foną žmogaus.
Bet jei nors trumpam
Tu susimąstai,
Visur eilėse
vien save tematai.

Tu negirdi?
Matyt ir nereikia.
O gal tik nenori girdėti?
Tyli?
Bandau tau įrodyt,
Kad vasara kvepia,
Kad rudenį lapai nebūna žali...
Įtikint bandau,
Kad ne viskas, kas pilka –
Tik blogis, nelaimė,
Spalva negraži...
Kad saulė –
Ne vien tiktai šilumą teikia.
Bet tu – užsispyręs.
Vis tiek negirdi.
Staiga susivokiu:
Bandau tau įrodyt,
Kad viskas tik taip,
kaip aš tematau.
Daugiau nekalbėsiu,
Nešauksiu,
O lauksiu.
Matyki tik taip,
Kaip atrodo tik tau.

O mano kambary lelijom vakar lijo
Ir sienos nusidažė šviesia gėlių spalva.
Pro langą žvelgė mėnuo, o žvaigždės žaist norėjo
Su dar neišmatuota melsvai blausia šviesa.
O mano kambary nebuvo linksmo juoko
Nebuvo nei plakatų su scenos žvaigždėmis
Nebuvo čia vienatvės ir džiaugsmo begalinio.
Čia buvo tiktai mintys ir aš čia su jomis.
Ir man nesvarbu, kad už lango žvaigždėta
Kad naktis – ne diena – taip pat nesvarbu.
Nesvarbu, kad išdykėlės spalvos nerimsta.
Man svarbu – kas esu, ką turiu, kuo tikiu.

kuriu sau pasaulį -
Bekraštį, spalvotą.
ir kas, kad ne viskas
vien balta ir juoda?
Kitokį pasaulį
Kuriu vien tik sau.
Jei nori užeiti -
Šypsokis daugiau:)
Eilių prirašysim,
Sukursim dainų,
Pašoksim hip hopą
Lambados ritmu:)
Čia viskas kitaip,
nei taisyklės nurodo.
velniop tas taisykles,
Aš noriu poprock'o!
Ir darbas čia bus -
kokį pats sugalvosiu.
miegosiu tik dieną -
naktim - baliavosiu:D
nebus čia veidų
Surauktų ar niūrių.
Čia valdo linksmybės,
Nėra čia ribų!
Manai, kad kūrybiška
Siela ir tu?
Užeik ir daryk tai,
Kas tau malonu;)

o aš visą rytą arbatą ruošiu,
Akys paraudę.. Nuolat verkiu...
Kai tu buvai laisvas - prieit nedrįsau
todėl tą arbatą dabar ruošiu sau...
Tu net nežinai, kad aš egzistuoju,
kad dieną ir naktį save ignoruoju
už tai, kad likimas man buvo šykštus,
drąsos pagailėjo. Man jis per kartus.
Akis kai užmerkiu šalia pamatau
nuostabų paveikslą, kurį nutapiau
kai mintys klajojo kažkur pas tave
dabar šis paveikslas man bus atrama.